Apie mus

Kas esame?

Esame mokymų trenerių-praktikų komanda nuo 2012-ųjų metų vedanti žmones, komandas, įmones didesnio efektyvumo keliu pardavimuose, klientų aptarnavime, komandiniame darbe ir vadovavime.

KODĖL darome tai, ką darome?

Tikime, kad sėkmę kuria tobulėjantys žmonės. Kad ir ką bedarytume, vadovaujamės mokymosi visą gyvenimą filosofija (#KeepLifelongLearning). Nuolat ieškodami, atrasdami ir besidalindami savo žiniomis, keičiame požiūrį į tai, kaip žmonės mokosi kompanijose ir kuriame vertę žmonėms, komandoms, įmonėms. Mūsų moto – siekiantiems efektyvumo.

Klientai sako, kad kuriame išskirtines mokymo(si) patirtis bei veiksmingus efektyvumo didinimo sprendimus pardavimo vadybininkams, klientų aptarnavimo specialistams, komandoms bei jų vadovams. Tai įkvepia mūsų širdis dainuoti! Norėtumėte, kad padėtume augti jūsų žmonėms ir jūsų verslui?

Susipažinkime.

Gintaro Ignatavičiaus istorija apie Mokymų akademijos strategiją, kuri buvo nupiešta ant beveik balto popieriaus lapo

Tai istorija apie pabudimą iš gilios asmeninės krizės, apie įkvėpimą, kuris manyje kursto aistrą daryti tai, ką geriausiai moku ir myliu ir, apie misiją mokyti(s), kurios vos neiškeičiau į prekybą maisto produktais. Leiskite pasidalinti šia istorija ir su Jumis.

Nežinau kuo būčiau šiandien, nežinau kur būčiau šiandien, nežinau kaip gyvenčiau šiandien, jeigu prieš 9 metus nebūčiau išgirdęs savo mylimos žmonos Ingridos netikėto, tačiau labai ryžtingo prašymo. Ir iki pat šiandien aš esu jai už tai be galo dėkingas, nes jos ryžtas ir tą rytą namuose ištarti žodžiai man tapo vilties kibirkštimi bei įkvėpimu pakilti. Nebuvo lengva, tačiau jos lūpose nuskambėję žodžiai sugebėjo pažadinti mane iš daugiau nei du mėnesius trukusios gilios psichologinės ir asmeninės krizės. Jie taip giliai įsirėžė mano atmintyje, kad niekuomet jų nepamiršiu. Jie mano ausyse aiškiai ir garsiai skamba net ir dabar rašant šią istoriją. Tikiu, kad mintyse jau klausiate, ko ji paprašė ir kokie žodžiai nuskambėjo tą rytą mūsų namuose.

Tai nutiko ankstyvą 2012 – ųjų metų vasario 21 dienos rytą. Iki to lemtingo ir mano gyvenimą pakeitusio ryto aš daugiau kaip mėnesius tieisogine ta žodžio prasme buvau užsidaręs namuose, atsitvėręs nuo bendravimo, pasislėpęs nuo žmonių ir užsidaręs nuo išorinio pasaulio. Priėmęs sprendimą baigti beveik 10 metų savo puikią karjerą lyderiaujančioje telekomunikacijų bendrovėje, išėjęs iš gerai apmokamo darbo ir viduriniosios grandies vadovo užimamų pareigų, supratau, kad praktiškai atsidūriau gatvėje ir, kad toliau turėsiu vėl išmokti gyventi iš naujo.

Paklausęs vieno bičiulio verslininko patarimo, iškart karštai nepuoliau į gautus naujus ir viliojančius darbo pasiūlymus. Nutariau kurį laiką pailsėti ir nudažyti kambarių sienas. Iš pradžių nebuvo sunku, tačiau laikui bėgant mano nuotaika darėsi vis slogesnė ir slogesnė, banko sąskaitoje dėl medžiagų remontui, stipriai tirpo išeitinė kompensacija, naujų pajamų nebuvo, mane pradėjo slėgti nerimas, apėmė liūdesys ir depresija. Su kiekviena diena aš dariausi nekantrus, irzlus, inkščiantis ir piktas. Nustojau rūpintis savimi, apaugau išsidarkiusia ir netvarkinga barzda. Iš rankų pradėjau nebepaleisti alaus butelio. Nustojau bendrauti ir žaisti su vaikais. Vis dažniau šaukdavau ant jų. Nustojau bendrauti su žmona. Iš pozityvaus ir nuolat besišypsančio vadovo, per du mėnesius tapau prislėgtu, verkšlenančiu, apgailėtinu, beviltišku, uždaru, nebendraujančiu ir savimi nebesirūpinančiu žmogumi. Pradėjau bijoti net pats savęs.

Tą lemtingą antradienio rytą mano mylimosios Ingridos lūpose nuskambėjo ryžtingas ir nuoširdus prašymas:

• Kelkis, nusiskusk tą išsidarkiusią barzdą ir pabūk šiandien mano vairuotoju! Nebegaliu žiūrėti į tave tokį! – ryžtingai ištarė ji.
• Gerai, – pralemenau ir medinėmis kojomis nušliaužiau į vonios kambarį.

Sutikau padėti žmonai. Ji dirbo pardavimų vadybininke mėsos perdirbimo ir prekybos įmonėje ir kiekvieną dieną lankydavo jai priskirtas Šiaulių regiono parduotuves bei kitas prekybos vietas. Tyliai murmėdamas sau panosėje, sėdau į mūsų tamsiai žalią šeimos lengvąjį automobilį ir kartu pajudėjome pas klientus. Rytas buvo gražus. Oras buvo gaivus. Važiavome vingiuotais rajoniniais keliais, dairėmės į balto sniego lopinėliais nuklotus laukus, grožėjomės žaliais ir įkvepiančiais pušynais.

Kol ji dirbdavo parduotuvėse, aš jos laukadavau mašinoje. Kad neprailgtų laikas, išlipdavau pasivaikščioti ir pasigrožėti bundančios gamtos grožiu. Vienoje parduotuvėje Ingrida užtruko kiek ilgiau. Aš, sėdėdamas ir laukdamas jos automobilyje, ėmiau kelti sau klausimus ką aš galėčiau toliau veikti, kuo galėčiau ir norėčiau užsiimti, kaip galėčiau užsidirbti ir gyventi savo idėja. Kad mintys nepabėgtų susiradau mašinoje rašiklį ir popieriaus lapą (akcijų plakatą), apverčiau jį nugarine puse ir surašiau visas savo stiprybes, kas man, būnant vadovu, sekėsi geriausiai, ko aš mokiausi, ką aš veikiau ir, kas vertė mano širdį dainuoti. Galvon atėjo nušvitimas, kad man puikiai sekėsi vadovauti, geriausiai sekėsi sprendimų pardavimuose, o labiausiai patiko būti mokymų treneriu ir, kad būtent šioje srityje aš norėčiau toliau tobulėti ir atrasti dar daugiau naujų ir įdomių dalykų. Apie tai aš jau buvau pagalvojęs ir gerokai anksčiau. Nupiešiau keletą žmogučių, užrašiau pagridines mokymų kryptis, nupiešiau įmonės veiklos schemą, sugalvojau būsimos įmonės pavadinimą, nutariau pasidomėti įmonės įregistravimo galimybėmis ir su nekantrumu jau laukiau Ingridos, kad galėčiau pasidalinti savo sumanymais. Akys degte degė ir mano šypsena jau sunkiai tilpo priekiniame automobilio lange.

• Atsibudai? – nustebusi paklausė Ingrida.
• Kursiu įmonę! – su pasididžiavimu išpyškinau.
• Kokia bus tavo įmonės veikla? – jau susidomėjusi paklausė.
• Mokymai, – atsakiau.
• Koks bus įmonės pavadinimas?
• Mokymų akademija, – suabejojau.
• Gal galėtum neskubėti su tuo pavadinimu? – sunerimo Ingrida.

Ji pasidalino savo mintimis, kad yra nusižiūrėjusi vieną prekybos vietą Pakruojo turgavietėje ir, kad ji norėtų pamėginti užsiimti prekyba mėsos bei maisto produktais. Kartu pasitarėme, kad paieškosime universalesnio pavadinimo, kuris tiktų abiems veikloms: mokymams ir prekybai. Nieko nelaukdamas jau kitą dieną suradau ir išstudijavau internete visas galimybes, kaip galima įregistruoti įmonę elektroniniu būdu. Pagrindinė kliūtis buvo įmonės pavadinimas. Kartu sugalvojome būsimai įmonei pavadinimą, gavome patvirtinimą, kad pavadinimas atitinka reikalavimus ir užpildžiau internete reikiamus įmonės įregistravimo dokumentus. Po kelių dienų mane el. paštu pasiekė žinutė, kad įmonė sėkmingai įregistruota. Klausiate pavadinimo?  Buvo įregistruota Gintaro Ignatavičiaus individuali įmonė – IĮ “Idėjų gama”.

Aš pamažu (pa)kilau iš savo asmeninės krizės, pradėjau kurti pirmąsias pardavimo mokymų programas ir kartu padėjau žmonai rūpintis mažmeninės prekybos klausimais. Prekyba mėsos ir maisto produktais tetruko tik keletą mėnesių. Aiškiai supratome, kad ši veikla ne mums. Patyrėme nuostolių. Skubiai uždarėme prekybos vietą. Po keletos mėnesių “Idėjų gama” tapo prekės ženklu kitai mūsų papildomai veiklai – renginių organizavimo paslaugoms. Ir šios veiklos po kelių metų teko atsisakyti. Nors ji buvo ir smagi, tačiau ir joje neradome savo aistros. Mokymų veikla buvo sėkmingesnė. Pirmieji atvirieji mokymai Klaipėdoje įvyko tik su dviem mokymų dalyviais. Laikiausi savo, kad negaliu atšaukti savo pirmųjų mokymų. Laimei, po dviejų savaičių Mažeikiuose susirinko daugiau kaip 20 dalyvių. Pakilo nuotaika. Nors mokymų veikla nuolat gryninosi, tačiau pamažu vystėsi ir įmonė augo. Šioje veikloje aš jaučiausi savimi. Nors buvo ir sunkių momentų, tačiau man be proto patiko daryti tai, ką dariau. Man patiko mokytis ir įkvėpti mokytis ir kitus. Aš įkvepiu žmones mokytis – tai mano misija, aistra ir gyvenimo kelias.

Šiandien aš puikiai žinau, kad aistra mokyti(s) ir paslaugų įmonė Mokymų akademija, teikianti mokymo paslaugas įmonėms, yra mano tikroji veikla – veikla, kuri įkvepia mano širdį dainuoti! Tai veikla, kurią be galo myliu, kurioje nejuntamai ištirpsta laikas. Tai veikla, kurią aš dėmesingai puoselėju ir auginu, o ji augina mane nuo tos dienos, kada jos strategiją nupiešiau žaliame automobilyje mėlynu tušinuku ant beveik balto popieriaus lapo.

Net ir sunkiausiuose gyvenimo momentuose nenustokite mokytis, įsiklausykite į jus mylinčius ir jumis besirūpinančius žmones, išgirskite juos, išgirskite save, atraskite savo mėgstamiausią veiklą, kuri įkvėptų jūsų širdį dainuoti! Reikia pagalbos? Pakalbinkite. Turime kuo pasidalinti. Tegul jūsų geresnės versijos paieška ir nauja jūsų sėkmės istorija prasideda Mokymų akademijoje. Mūsų širdis dainuoti įkvepia #keepLifelongLearning filosofija. Mėgaujamės savo veikla ir nuo 2012-ųjų metų kovo 2 dienos ir toliau vedame žmones, komandas, įmones didesnio efektyvumo keliu pardavimuose, klientų aptarnavime, komandiniame darbe ir vadovavime. Siekiate didesnio efektyvumo ir Jūs? Susisiekime.

Gintaras Ignatavičius
Mokymų akademijos įkūrėjas